žliumbti

žlium̃bti, -ia, -ė (-o) intr. Š, Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, Pln, Šauk, Rdd, Škn, žliùmbti, -ia, -ė J.Jabl(Rg), Šk, Kdl, Nm, Snt, Ss, Šlv, Jrb, Vl, Šmk, Pns, Trg; A1885,225, J, LL208 balsu įkyriai verkti, raudoti: Kurs vis apsiašarojęs, apsimyžęs, tas žlium̃bia J. Žliumbė, verkė paleidusi visą gerklę mergaitė J.Jabl. Žlium̃bk nežlium̃bęs, vis tiek nėko nepadarysi Mžk. Mano vaikas žlium̃bia ir žlium̃bia, turbūt nesveikas Dsm. Ė, gražu, tokia didelė, o žlium̃bia! Srv. Nustok, nustok žlium̃bti, geriau nepasidarys Krp. Nedėlio[je] kunigas labai gražų pamokslą pasakė, net bobos pradėjo žliumbt Krik. Ko žliùmbi, jei niekas nemušė? Ar. Eita ašaros mun, nepašneku, žliumbù, i viskas Kl. Tokia didelė, o žliùmbi! Br. Kad jau žliùmbia, tai lyg lietus – visą vakarą Grš. Eik an pečiaus ir tęnai žliumbk kiek nori! Lš. Mergelka viena [palikta] žliùmba par dienas Kv. Ko čia žliumbì, varle, nueik patvorin ir nusmyžk Všn. Iš ryto to[ji] vėl žlium̃bia, verkia, kad jai algos tas neatiduoda Krs. Katrą varo ganyt, ta žliùmbia Dkš. O aš, paskui eidamas, tik ašaroju, tik žliumbiu, šniurkščioju Žem. Abidvi mergelės tik sėdėjo ir žliumbė Vaižg. Jei silpnas, ką gi, atsisėsk ir žliumbk A.Škėm. Aš nė neverkiau. Bene aš boba, kad žliumbčiau! A.Vaičiul. Dar tik reikia, kad jau žliumbtai Vd. Ei, cit, nežlium̃bki, mano dukrytėle, gražus tavo bernužėlis, kaip sode obuolėlis JV277. Ko žliumbi kaip veselė[je] nebuvęs? Gršl. ║ prk. verkiant prašyti: Tik kai Zidorėlis pradėjo jau labai žliumbti, sutiko duoti arklį pasimalkauti rš.